Kartą laukiau su visais rungtynių žiūrovais nukeltų varžybų. Nuobodžiaujant įsišnekėjome.
Mano pašnekovas stebėjosi, kad jam jau seniai skauda kelio sąnarius, tačiau ne tiek, kad nustotų
judėti. Jis nuolat bėgioja, slidinėja ar plaukia baseine. Gydytojas, ištyręs jo situaciją, esą įvertino
ją kaip kritinę ir patarė kuo skubiau operuotis. Išgirdęs „kad man, daktare, nelabai skauda.. visai
gerai jaučiuosi“, šis susiėmė už galvos. Anot jo, gyvenimas su tokia problema turėtų būti
nepakeliamas dėl skausmo. Kitiems esant ženkliai mažesniam kermzlių nusidėvėjimui skiriamos
ir atliekamos operacijos.
Taigi problema ta pati, o savijauta skirtinga. Kaipgi čia taip?
Savijautos suvokimas paaiškinamas tokiu atveju naudojant Antonovskio salutogenezės modelį
(1979, 1987/1997), kuris sveikatą pristato kaip asmens būseną, sąveikaujančią ir kintančią dėl
įvairių poveikio veiksnių. Iki Antonovskio buvo ieškoma patologijos, t.y.: kas pažeista, sutrikę.
Salutogenezės modelyje ieškoma atsakymo, kas laiko žmogų, kuris turi sutrikimą, geros
savijautos rėmuose. Daugiausia dėmesio skiriama klausimui, kaip žmonių savijauta gali būti
gera, o ne tam, kokiems simtomams esant jis yra ligonis.
Neįmanoma suformuluoti vieno tipo „kolektyvinio žmogaus“ modelio, kuris galėtų būti
universalus ir galėtų būti sėkmingas visose sporto šakose; lygiai taip neįmanoma aprašyti vieno
tipo „kolektyvinio“ žmogaus, kuris būtų atsparus visoms ligoms visomis įmanomomis poveikio
sąlygomis. Taigi galima kalbėti apie sveiką savijautą, o ne sveiką žmogų. Veiksnių, kurie padeda
išlaikyti gerą savijautą, anot Antonovskio yra labai daug ir jų svoris kiekvienam mūsų yra
ypatingai individualus: nuo fizikinių faktorių (alinantis karštis, deguonies trūkumas ir kt.) iki
socialinių ryšių.
Svarbiausias klausimas, kokia žmogaus savijauta, kokią įtaką daro atsiradusi pažeida jo
funkcionalumui ir kokias pasekmes tai jam sukelia. Yra pokyčių, kurie neišvengiami dėl
vykstančio senėjimo, tačiau iš esmės žmogus jaučiasi gyvybingai ir sveikai, nors į sveikatos
sistemos normas ir nebepatenka. Tai reiškia, kad jo veiklų diapazonas gali būti apribotas, bet tai
nereiškia, kad jo savijauta ir sveikata neleidžia jam atlikti kitų veiklų.
Tereikia pažvelgti į save jaunystėje – buvo dalykai, kuriuos kiti išmanė, mokėjo ir vykdė geriau,
tačiau dėl to nesijautėme nesveiki. Dabar patys dėl pasikeitusios būklės negalime to, ką
gebėjome padaryti anksčiau, ir kodėl turėtume dėl to jaustis mažiau sveiki?